Jau tapo tradicija, kasmet kitokiu renginiu paminėti Lietuvos žydų holokausto atminimo dieną.
Tai tikrai gera netradicinio ugdymo forma, padedanti moksleiviams suvokti žydų – o ir Lietuvos bei Europos tragediją. Mokantis istorijos suvokimo ir įvertinimo, ugdant pilietiškumą, svarbu yra temos aktualumas, žinių prasmingumas ir praktinis jų taikymas identifikuojant ir sprendžiant dabarties politines problemas. Dažnai moksleiviams, manau, kad ir mokytojams, tenka pamąstyti apie istorinių žinių pritaikymą praktinėje veikloje. Ne visada suprantama istorijos rekonstrukcijos laboratorija – tekstų šaltinių tyrimas ir pan.
Šių pamąstymų paakinti Drąsučių mokyklos direktorės D.Petkienės iniciatyva, pakvietėme į susitikimus „gyvus“ istorijos šaltinius – svečius, kad paminėti ir liūdnają, septyniasdešimties metų Vilniaus žydų geto sunaikinimo sukaktį. Pirmasis atvyko Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas B.Šteinas. Aštuntokai, devyntokai bei dešimtokai netikėtai nustebo išvydę tikrą Lietuvos žydų tautybės žmogų. Svečias iškalbingai vaizdžiai, bet trumpai papasakojo Lietuvos žydų istorijos mozaiką. Teko ir moksleiviams atsakyti į žydų bendruomenės pirmininko pateiktus klausimus. Nuostaba jauniesiems dalyviams buvo ir B.Šteino gyvoji jidiš kalba. Pašnekovas tinkamai papildė moksleivių kiek primirštus, arba nežinomus faktus ir vadovėliuose esančią informaciją.Pateikė įdomių žydų tradicijų, religijos žinių. Manau, kad susitikimas didaktine prasme buvo vykęs:įdomus pašnekovas, oratoriaus kalba – puiki ir netradicinė žinių perteikimo priemonė. Tačiau svarbiausia buvo tai, jog moksleiviai suvokė – žydai buvo ir yra mūsų tėvynainiai,kartu su lietuviais kūrę valstybę, tačiau istorinėse peripetijose tapę ir aukomis, ir budeliais , ir stebėtojais.
Kitas Vilniaus geto tragedijos paminėjimo akcentas buvo filmo-“Vilniaus getas“ peržiūra ir aptarimas žodžiu, rašytinė užduotis pateiktais klausimais. Moksleiviai suvokė metaforinę meno ir holokausto dvikovą filme, lėmusią Vilniaus geto tragediją 1943 metais. Mokyklos bibliotekininkė Laima paruošė stendinę parodą skirtą Rugsėjo 23 dienos įvykiams atminti. Tai buvo ir žinių šaltinis, kurį moksleiviai skaitėir apžiūrėjo.
Mokykloje lankėsi ir su moksleiviais susitiko istorinės knygos „Kuršėnų miesto žydų istorija“ vienas iš autorių J.Kiriliauskas. Istorikas pristatydamas leidinį pasakojo apie kelionę į Izraelį,savo veiklą tiriant archyvinius šaltinius, lankantis muziejuose, istoriko darbo specifiką. Moksleiviai ir patys skaitė knygos šaltinių pavyzdžius, suvokdami istorikų atsakomybę pateikiant faktus ir formuojant viešąją istorinę sąmonę. Dešimtokai ir devimtokai sužinojo vertingų ir įdomių faktų iš Kuršėnų žydų benduomenė , bei Drąsučių praeities prieškario Lietuvoje. Autorius akcentavo tai,kad ir kaip susiklostė Lietuvių ir žydų santykiai,tačiau niekas negali pateisinti vaikų,moterų,senelių brutualaus žudymo,reikia daugiau kalbėti ir apie žydus gelbėjusius lietuvius.
Manau, kad interaktyvus istorinės sukakties paminėjimas, buvo naudingas ir įdomus tiek patiems garbiems svečiams, tiek ir moksleiviams, norintiems įdomesnių mokymosi formų. Savo pamąstymus dešimtokai galėjo išreikšti užrašais ant akmenėlių, diskutuojant apie Lietuvos žydų tragediją klasės valandėlėse. Manau, kad tradicija kviestis į Drąsučių mokyklą asmenybes susitikimams su moksleiviais, bus tęsiama ir toliau. Vertinga ir tai, jog mokymasis taptų „gyvas“ tiek ugdomomis vertybėmis, tiek žynių pritaikymo prasmingumu. Tai gali padėti ir atmintinų dienų paminėjimai ir akcentai. Pateikus kūrybiškomis ir metodinėmis formomis, galime gauti kokybišką edukologinį produktą. Mokantis istorijos ir pilietiškumo, svarbi vertybė yra tai, kad susipažinę ir suvokę praeitį, jaunoji karta gebės sukurti geresnę ateitį be stereotipų baimės ir „juodųjų“ istorijos puslapių.
Drąsučių mokyklos istorijos mokytojas Arvydas Ščipokas